Kun. doc. dr. Arvydas RAMONAS
Nacionalinis delegatas universitetinei sielovadai
Klaipėdos universitetas

Žmonių mobilumas, migracija turbūt atsirado kartu su žmonija, vis dėlto galima teigti, kad tai tipiškas mūsų laikų reiškinys.

Mobilumas yra technikos ir mokslo amžiaus priežastis ir padarinys, tai vienas „esminių ir staigių pokyčių, kurie laipsniškai plinta po visą pasaulį“ (Gaudium et Spes, nr. 4). Globalizacijos procesai jį dar paspartina, taigi būtina pažymėti, kad svarbiausios yra ne tiek mobilumo kryptys ar tempai, kiek pokyčiai, kuriuos šis reiškinys nulemia keisdamas žmogų. Katalikų Bažnyčia į minėtą „laiko ženklą“ sureagavo velionio popiežiaus Jono Pauliaus II pageidavimu įsteigdama Popiežiškąją tarybą, kurios veikla apima įvairias žmonių mobilumo sritis: imigracija, pabėgėliai, klajokliai, turistai, užsienyje studijuojantys studentai, tie, kurie keliauja oru (civilinė aviacija), jūra (vadinamoji Stella Maris sielovada) ar sausuma (magistralėmis, geležinkeliu). Didžiausią migracijos srautą iš Pietų valstybių į Šiaurės šalis sudaro užsienyje besimokantis jaunimas. Daugelio jų pagrindinis tikslas – ne įgyti techninių ar akademinių žinių, bet užsitikrinti geresnę ateitį. Migraciją, dažnai nulemtą apverktinų gyvenimo sąlygų savo šalyje, dar sustiprina turtingų šalių „skleidžiami kerai“: taip tikimasi pritraukti gabiausius studentus iš įvairių užsienio šalių, kas leistų savo aukštojo mokslo centruose užsitikrinti technologinę ir mokslinę pažangą. „Talentų medžioklė“ lemia reiškinį, kuris vadinamas „protų nutekėjimu“. Tai savita intelektualų diaspora, kurią galėtumėme vadinti viena didžiausių pasaulyje egzistuojančių neteisybių – nuolat didėjančio skirtumo tarp Šiaurės ir Pietų valstybių – priežasčių.

Iš neturtingų pasaulio valstybių atvykusių studentų gyvenimas Europoje yra sudėtingas, ypač vyresnių, kurie jau yra įveikę pirmą ar antrą studijų pakopą. Dažnai šie iš Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos atvykstantys studentai keliauja su savo šeimomis arba palieka jas namuose, kas taip pat nėra paprasta. Be abejo, jie patiria kultūrinį šoką, dažną tokiais atvejais priešiškumą atvykėliams, be to, kyla administracinių problemų siekiant gauti leidimą apsistoti šalyje, mokantis naujos kalbos, norint grįžti namo ar ieškant darbo, yra ir kitų nelengvų egzistencinių situacijų. Minėti veiksniai didina psichologinę įtampą, kuri gali lemti ir savivokos praradimo jausmą. Svarbi ir nelegalumo problema.

Taigi universitetinė pastoracija turi būti nukreipta į migruojančių studentų sielovadą. Šiuo metu Europoje įgyvendinamos Erasmus, Erasmus Mundus, Socrates, Leonardo da Vinci studijų mainų programos, kuriose dalyvauja maždaug 30 valstybių. Čia pažymėtinas universiteto kapeliono vaidmuo: jis turėtų būti varomoji jėga, rengiant ir inicijuojant kultūrinius renginius, susijusius su evangelizacija. Universiteto kapeliono tarnystės tikslas – plėtoti atvirą ir nuoširdų dialogą ne tik su studentais, bet ir su dėstytojais bei aptarnaujančio personalo darbuotojais, siūlyti įvairius priimtinus būdus, kaip artinti universiteto bendruomenę prie Kristaus.

Universitetinei sielovadai taikomos to pačios taisyklės kaip ir bendrai imigrantų sielovadai. Ji turėtų padėti studentams imigrantams neprarasti savigarbos, įgyti pasitikėjimo svečioje šalyje ir brandinti savo tikėjimą.

Pirmasis pastoracinis veiksmas ir būtų priimti tuos jaunus žmones, būti jiems nuoširdžiais ir džiaugsmingais Gerosios Jėzaus Kristaus Naujienos liudytojais. Pasaulyje, kur tiek daug smurto ir terorizmo, veikia negailestingos konkurencijos dėsniai ir šiaip yra nemažai ekonominių sunkumų, savo veiksmais ir žodžiais būtina padėti jaunimui suprasti, kad įmanoma eiti ir taikos, atleidimo, susitaikymo keliu, kurį mums siūlo Evangelija. Šiuo atveju prioritetas puoselėjant Europos kultūrą tektų bendražmogiškosioms ir krikščioniškosioms vertybėms, Katalikų Bažnyčios universitetinė sielovada taptų bendro Europos Sąjungos kultūrinio vienijimosi projekto dalis.

Nuolatinis akcentas – užsienyje studijuojantieji turėtų suvokti savo atsakomybę gimtajai šaliai, juk būtent jie gali tapti tais savo šalies piliečiais, kurie puoselės jos kultūrinį, plėtos ekonominį gyvenimą, ugdys jaunąją kartą ir t. t. Kitaip tariant, svečioje šalyje įgytos medicinos, inžinerijos, agrikultūros, socialinių ir kitų mokslų žinios bei įgūdžiai turėtų tarnauti tėvynei, jos žmonėms. Išugdytas sveiko patriotiškumo jausmas net neleistų tuo suabejoti. Bažnyčia per sielovadą akademinį jaunimą turėtų mokyti svetingumo, broliškumo, kviesti dialogui (plg. Redemptoris Missio, nr. 37).

Šiuo metu Europoje keliami šie universitetinės sielovados uždaviniai studentų mobilumo kontekste:

1. Padėti įvairių šalių studentams įprasminti jų studijų laiką, įveikti vienišumo jausmą, integruotis į bendrą universiteto kultūrinį ir socialinį gyvenimą, skiepyti norą grįžti į tėvynę ir atiduoti jai savo įgytas žinias, įgūdžius, praturtinti jos kultūrą. Kapelionų uždavinys – studijų svečioje šalyje metu ugdyti studentų imigrantų sąmoningumą, puoselėti suvokimą, kad grįžti į gimtąją šalį ir su kaupu „grąžinti“ tai, ką ji kažkada davė, yra (ar bent jau turėtų būti) natūrali kultūringo žmogaus reikmė.
2. Skurdas neretai yra pagrindinė žmonių vykimo į užsienį priežastis. Studentai, įgiję išsilavinimą svečioje šalyje, galėtų padėti savo šaliai iš jo išbristi. Tai sustiprintų senosios Europos Bažnyčios autoritetą tarp jaunų, besivystančiose šalyse įsikūrusių bažnyčių. Investavimas į studentų iš užsienio išsilavinimą yra bendradarbiavimo su neturtingomis šalimis forma, kurią būtina taikyti pabrėžiant pačių studentų pareigą grįžti į tėvynę, nes pagrindinė paramos jiems teikimo priežastis – skatinti šalių, iš kurių atvyko, plėtrą.
3. Šalių, iš kurių studentai yra atvykę, ir šalių, kuriose mokosi, Bažnyčios tarnai turėtų bendradarbiauti. Pagrindiniai sielovados principai šiuo atveju – sukurti „tarptautinės šeimos“ aplinką, kurioje būtų svarbu ieškoti ne veiklos laisvės, o galimybės tarnauti kitam žmogui – liturgia, diakonia, koinonia. Tokia apaštališkoji veikla turėtų derėti su vietos Bažnyčios atliekama misija, evangelizacijos darbu, į kurį reikėtų skatinti aktyviai įsitraukti.
4. Puoselėti studentų tarptautinį pakantumą yra svarbus kapelionų uždavinys, kurį įgyvendinti padėtų užsimezganti draugystė su skirtingų tautų studentais, kartu tvarkant ir priimant sprendimus įvairiais universiteto veiklos ar laisvalaikio praleidimo klausimais. Taip galima būtų išvengti atsiskyrimo ir diskriminacijos, sudaryti sąlygas tinkamai integruotis. Universitetinė sielovada turėtų skatinti bendradarbiauti ne tik įvairių tautybių studentus, bet į šį procesą įtraukti ir konkrečias institucijas, organizacijas: ambasadas, kultūros fondus, nevalstybines organizacijas ir kt.
5. Katalikų Bažnyčia remia ir palaiko tarptautines studentų organizacijas, pavyzdžiui, S.E.C.I.S. – Europos Bažnyčių tarnystė užsienyje besimokantiems studentams (Service of European Churches for International Students), kuri vienija vienuolika valstybių, aktyviai užsiimančių studentų sielovada. Bažnyčia remia ir tuos Europoje įgyvendinamus projektus, kurie apskritai susiję su studentų migracija. Čia galima paminėti keletą Italijos organizacijų: Galleria interculturale permanente di Roma, Globalizzazione e svilippo locale, Scuola di politica internazionale e svilupo (SPICES), Percorsi di lettura della globalizzazione. Visus šiuos projektus rengia ir jų įgyvendinimu rūpinasi Centro Culturale Giovanni XXIII ir Ufficio Centrale per gli Studenti Esteri in Italia (U.S.C.E.I.). Europoje įgyvendinama nemažai panašių projektų, įskaitant ir minėtą S.E.C.I.S.

Bus daugiau